BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Turbūt apie ugnį

Pastarosiomis dienomis daug tvarkomės. Kadangi žiema, bent jau mūsų kraštuose, sniego bent jau sausio pabaigai nepasiūlė, tad negalime dirbti tipinių žiemiškų darbų. Važiuoti į mišką, ruošti malkas. Toks darbas visiems yra atgaiva, galų gale juk išvažiuojame į gamtą - į mišką, kas žiemą užsisėdint namuose visada būna didelė atgaiva. Tokiu atveju užsikuriame laužą miške ir dirbame, o kai būna šalta ateiname prie laužo pasišildyti ir pavalgyti pietų. Miške valgyti man visada labai smagu. Ir skanu, kas be ko. Tiesa laužą deginome ir šiandien, tačiau tas laužas buvo tas iš tų “neromantiškų” laužų kategorijos. Tas tvarkymasis, kurį minėjau yra susijęs su metalo laužo išvežimu. Per daugelį metų ūkininkaujant sukauptus metalo laužo turtus šiemet kažkiek bandome išvežti iš namų, nes namuose daug pakampių jau apkraustytos metalgaliais ir šiaip netvarkingai tiesiog atrodo mūsų pasaulis. Tačiau toks jau tas gyvenimas. Kai nesi aptekęs pinigais, turimas lėšas skiri svarbiausiems dalykams, na, o aplinkos gerinimas deja lieka per brangiu malonumu dažniausiai. Šiaip ar taip yra tam tikri įstatymų nustatyti reikalavimai, kurie ir nusako kaip reikia ūkininkauti ir gana griežtai verčia laikytis gamtosauginių reikalavimų, deja, bet jų laikymasis nereiškia, kad namų aplinka bus graži. Na, o vieno gamtosauginio reikalavimo šiandien ir nesilaikėme. Užkūrėme jau minėtąjį laužą. Buvo jame senų lentų, malkų apipuvusių, bet buvo ir šlangų ir įvairių plastmasių. Laužas nebuvo didelis, bet ir neromantiškas. Keista, bet ugnis, net ir tokiomis keistomis aplinkybėmis veikia taip teigiamai, taip raminančiai. Po tėvo mirties tapau atsakingas už pečiaus kūrenimą. Kaime išvengiant didelių sąskaitų už šildymą namų šildymas vykdomas kūrenant pečių - konvertuojant malkų šilumą į kambarių šilumą. Taip šildausi visą gyvenimą ir nelabai galiu įsivaizduoti kitokį šildymosi būdą, ypač žinant, kiek šildymas kainuoja mieste (reikia pažymėti, kad turiu mišką, tad malkos man irgi salyginai nekainuoja), tačiau žinau, kad daugelį žmonių toks metodas atbaido, nes tarkim reikia tvarkytis su pelenais, kurie dulka ir kažkiek tai yra nešvarus dalykas, bet manęs tai neatbaido. Kaip tik tai gan malonus ritualas. Ryte atsikeli, nueini į toletą, vonią, tada nusileidi į rūsį, susitvarkai pelenus, prikrauni malkų, užkuri, paskui dieną dirbdamas matai, kaip kaminas rūksta, grįžti namo - ten šilta… Tai geras jausmas. Žmonės, kurie už šildymą tik moka pinigus, matyt nejaučia jokio ypatingo malonumo, tiesiog šilta ir taip privalo būti visada. Man tai leidžia labiau įvertinti šilumos svarbą. Ypač žinant, kad tas malkas gi pats ir atsivežiau ir skaldžiau ir kroviau (aišku ne vienas).

Į metalą išvežėme jau nemažai prisiminų. Brolis atkraustė garažą, kuriame buvo viskas gan sistemingai sudėliota, kuo toliau ir giliau, tuo toliau į praeitį. Mašinų detalės, toliau motociklų ir dviračių… Viskas jo sukrauta ir jo jaunystę mena. Ir aš ten dviratį taisydavausi (manasis dažniausiai tik gesdavo), bet ten nėra tiek mano praeities. Svarbesnis man buvo jau išvežtas į metalą VW Passat 1993 metų. Šitą mašiną supjaustėme į pakankamai smulkius gabalus, visus laidus išlupome, visas paneles išdraskėme. Tikrai buvo savotiškai įdomu, bet ir liūdna kažkiek. Gaila mašinos. Kad ir kokia jau prasta jos būklė, vistiek sunku matyti ją pjaunamą per pusę, kai kažkada saugodavai, kad tik kokio įbrėžimo neatsirastų.

Per LRT laidą “Klauskite Daktaro” sakė, kad kvapiosios žvakės yra nuodingos… Tas tikrai mane nuliūdino. Esu kelis kartus tokias naudojęs. Patinka man ta šviesa. Ramina Liepsna, o tai nuostabus jausmas.

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Turbūt apie ugnį”

  1.   lilyym rašo:

    Nuostabiai! Tau tik rašyt - ir kuo daugiau!

  2.   Slapukė rašo:

    norėčiau paskaityti kažką mažiau apgalvoto, daugiau išjausto pačio gyvenimo, pykčio, nusivylimo, pagiežos, meilės, skausmo…. tai… tai tik gyvenimas, išorinis, kuriame viduj tu išjauti. Noriu pamatyti daugiau drąsos žodžiuose ir gyvybės sakiniuose. Tai dvėselėna arba paliegusio senelio paskutinė agonija. (Matai, šie žodžiai, kur kas stipresni už tavo visą pastraipą, nes juose yra daug neigiamos jėgos, kuris skatina pykti ir nepasitenkinima - priimk tai kaip pavyzdį arba tiesą, bet pamėgink aštriau, jausmingiau parašyti savo gyvenimą)…
    P.S. visko neskaičiau, nes švaistyčiau laiką. Panašiai kaip lėbaujantis Romanas PILSTANTIS IŠ TUŠČIO Į KIAURĄ.

    Tavo mylima Slapukė ;)

Rašyk komentarą